Gyvenimas po karjeros: kas mūsų laukia

Gyvenimas po karjeros: kas mūsų laukia

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Vieni laukia šio momento su nerimu, kiti – su nekantrumu, o kai kurie nelaukia visai. Akivaizdu, kad išeidamas į pensiją žmogus išgyvena rimtą krizę. Su kokiais sunkumais jam tada tenka susidurti ir kaip pereiti į „trečiąjį amžių“, patiriant kuo mažiau nuostolių?

>

Išsiskirdami su darbu mes užbaigiame ilgiausią ir svarbiausią gyvenimo etapą. Paprastai tuo metu išsiskiriame su daugybe mums įprastų dalykų. Tarp jų – aiški dienos struktūra ir socialinis statusas, materialinės galimybės, priklausymas tam tikrai socialinei grupei, tikrumas dėl rytojaus.

Dabar tenka daug ką gyvenime pertvarkyti. O bet kokios permainos, net trokštamos, būna susijusios su praradimo jausmu. Ar galima iš anksto pasiruošti tiems praradimams? Tik iš dalies. Galima atidaryti kaupiamąją sąskaitą banke arba sugalvoti, kuo užsiimsime nedirbdami ir kokių naujų įgūdžių reikės įgyti.

„Kai kurie žmonės iš anksto žino, kuo užsiims išėję į pensiją, – pasakoja psichoterapeutė Marija Soloveičik. – Kai kas ruošiasi įsteigti fengšui kursus, planuoja tapti korepetitoriumi… Tačiau yra dalykų, kurių neįmanoma numatyti iš anksto. Pensinis amžius, kaip ir bet kuri kita krizė, apnuogina problemas, su kuriomis žmogus galbūt gyveno daugybę metų. Jis prie jų prisitaikė, ir jos jam netrukdė. Permainos, susijusios su darbo praradimu, užaštrins jas ir iškels į pirmą planą.“

Žmogų, kuris nemoka rūpintis savimi ir savo poreikiais, naujos aplinkybės ir amžiaus ligos privers galvoti apie save, savo savijautą ir poreikius.

Sutuoktiniai, kurie daugybę metų susitikdavo tik vakarais, gali pastebėti, kad jų niekas nesieja, jie neturi ką kartu veikti ir apie ką kalbėtis.

Tas, kuriam visada buvo sunku planuoti laiką, kuris pripratęs prie darbo grafiko ir griežtos dienotvarkės, negali įsivaizduoti, kaip reikės neiti į darbą. Ką daryti su ta laisve? Visą gyvenimą jis vykdė kažkokius įsipareigojimus, buvo priverstas uždirbti pinigų, gaminti valgį šeimai, gražiai rengtis. Dabar vaikai užaugo, darbo ataskaitų niekas nebereikalauja, ir visai neaišku, kur galima būtų save „padėti“.

„Ypač sunku tiems, kuriems darbas buvo gyvenimo prasmė, kurie su juo identifikavosi, – komentuoja psichoterapeutė. – Kokią prasmę galima surasti kitoje realybėje? Svarbiausia šiuo atveju neužmerkti akių prieš naują baimę. Stiprios dramos dažniausia išgyvenamos dėl to, kad žmogus nesiryžta sąžiningai sau pasakyti, kad jam bus skaudu, ir iš visų jėgų apsimetinėja, jog viskas su juo puiku.“

Psichoterapeutė nurodė žingsnius, kuriuos reikėtų žengti užbaigiant vieną gyvenimo etapą ir pradedant kitą.

1. Susitikti su faktu akis į akį ir priimti praradimą

reklama

Leiskite pasireikšti įvairiems jausmams – apgailestavimams dėl to, kas neįvyko, ir dėkingumui už tai, kas buvo. Nebėkite nuo šių išgyvenimų, jūs vis tiek nesugebėsite išmesti jų iš savo gyvenimo. Apžvelkite nueitą kelią ir atsisveikinkite su tuo, kas neįvyko (pavyzdžiui, svajojote būti gydytoju, o dirbote statybininku).

Prisiminkite, ką gero pavyko įgyvendinti, – tai suteiks jėgų ir energijos gyventi toliau. Suraskite žmogų, su kuriuo galėtumėte pasidalyti savo išgyvenimais, pasiskųsti. Nebūtinai tai turi būti psichoterapeutas, užteks žmogaus, atsidūrusio panašioje situacijoje ir pasirengusio išklausyti jūsų problemas.

2. Sudaryti praradimų ir pasiekimų sąrašą

Praradę finansinę nepriklausomybę ir nuolatinį užimtumą, mes įgyjame pasirinkimo laisvę (gyvenimo vietos, dienotvarkės, bendravimo rato). Netekę priklausomybės kolektyvui jausmo, mes išsivaduojame nuo viršininkų tironijos, viršvalandžių ir įgauname ramybės, susitaikymo jausmą. Mes prarandame materialinę gerovę, užtat gauname vidinę laisvę ir galimybę užsiimti mėgstamu darbu ir pabūti su savimi.

Kai kurios moterys ir vyrai, artėjantys prie pensinio amžiaus, sako: „Bijau, kad nebus poreikio keltis anksti, susitvarkyti, rūpintis savo išvaizda, kūno formomis, išeiti iš namų. Tada visas dienas gulinėsiu su chalatu ir žiūrėsiu televizorių.“ Niekas netrukdo jums patiems sugalvoti užsiėmimų, užsibrėžti užduočių, susidaryti dienotvarkės. Tai ne visada būna lengva. Neįmanoma priversti kito žmogaus padaryti pasirinkimą. Svarbu pačiam suvokti, kad gyvenimas tęsiasi ir po darbo.

reklama

3. Surasti save

Įtemptas dirbančio žmogaus grafikas trukdo prisiminti save. Mes priprantame prie tam tikrų vaidmenų: specialisto, motinos, tėvo, žmonos, vyro, vadovo, bendradarbio… Šie vaidmenys suryja tiek daug laiko, kad žmogus pamiršta, kas jis yra iš tikrųjų.

Kai kuriems sėkminga karjera suformavo įprotį vertinti save pagal laimėjimus. Toks žmogus jaučia stiprų išorinio įvertinimo, pripažinimo poreikį. Jeigu įvertinimo iš šalies nėra, jis nebegali suprasti, ar yra geras, ar blogas. Išėjimo į pensiją momentas – tinkamiausias laikas prisiminti, kad esate ne funkcija, o žmogus.

Tai padaryti padės psichologinis pratimas „Kas esu AŠ?“

Paimkite popieriaus lapą ir užrašykite savo troškimus. Pasistenkite, kad sąrašas nebūtų panašus į kalėdinių dovanų sąrašą. Rašykite viską, kuo norėtumėte užsiimti darbe ar po darbo, ką norėtumėte pasiekti.

reklama

Peržiūrėkite sąrašą. Pasistenkite atrinkti 5 troškimus, kurie jums aktualiausi dabar. Galbūt norėsite sujungti kažkokius poreikius į vieną grupę. Pavyzdžiui, norite užsiimti šokiais ir joga. Juos galima sujungti į vieną troškimą – „noriu vystyti savo kūną“. Tačiau patys turite nuspręsti, ar verta tai padaryti.

Dar kartą peržiūrėkite sąrašą ir pagalvokite, kaip galima apibūdinti tą jūsų asmenybės dalį, iš kurios kyla toks poreikis. Pavyzdžiui, jei norite užsiimti šokiais, tą asmenybės dalį galima pavadinti „Šokėja“. Tai nereiškia profesinės priklausomybės, tai tik rodo, kad yra toks jūsų troškimas ir poreikis. Vadinasi, yra tokia asmenybės dalis.

Ant atskiro popieriaus lapo nubrėžkite didelį apskritimą, o viduje – mažesnį. Gavote žiedą, kurio centrinė dalis yra jūsų „Aš“. O ant žiedo patalpinkite tas penkias savo asmenybės dalis, kurios išreiškia jūsų šiandieninius troškimus. Juos pažymėkite simboliais. O dabar nuspalvinkite savo „Aš“.

Šis pratimas padeda sugrąžinti sau jausmą „Aš esu“. Šis „Aš“ egzistuoja be jokių kitų vaidmenų, savaime. Prisiminę savo senus norus ir troškimus, kurių nesugebėjote įgyvendinti, pagalvokite, kaip nors iš dalies galėtumėte juos realizuoti dabar. Kokią vietą savo gyvenime esate pasirengę jiems skirti?

Tarkime, visą gyvenimą norėjote išmokti kalbėti prancūziškai. Šiandien jau beveik nebeliko suvaržymų, kurie neleistų jums tuo užsiimti ir nuvažiuoti į Paryžių.

reklama

Paanalizuokite, kas jūsų darbe, profesijoje, pareigose, kurias užėmėte, buvo jums svarbiausia. Jeigu manote, kad tikslas buvo padėti žmonėms, jaustis reikalingam, galite realizuoti tai dirbdami socialinius darbus arba užsiimdami labdaringa veikla.

Jūsų senas hobis gali tapti ir savirealizacijos būdu, ir pajamų šaltiniu. Jeigu ilgą laiką domėjotės istorija, jums nebus sunku baigti gidų kursus ir vesti ekskursijas. Tie, kuriems patinka siūti, gali per socialinius tinklus susirasti užsakovų ir dirbti.

Vadinamoji trečiojo amžiaus krizė, kaip ir bet kuri kita, anksčiau ar vėliau baigiasi – tai įvyksta tada, kai žmogus susikuria aiškų naujo gyvenimo būdo vaizdą. Jis nustoja darbo praradimą laikyti visa ko praradimu. Ir supranta, kad laikas, kuris būna po to, – irgi jo laikas. Visi mes turime slaptų rezervų, energijos ir pasitikėjimo savo jėgomis. To užtenka, kad pripildytume gyvenimą ir patirtume naujų dalykų.


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai